Jobo 6

₂„Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta,

ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių!

₃Juk jos nusvertų jūros smiltis.

Todėl mano žodžiai buvo aštrūs.

₄Juk Visagalio strėlės susmigusios į mane,

ir mano dvasia čiulpia jų nuodus,

Dievo siaubas gaubia mane.

₅Argi bliauna laukinis asilas, turėdamas žolės?

Argi baubia jautis, turėdamas pašaro?

₆Argi kas valgo prėską beskonį maistą?

Argi turi skonį piktžolių sunka?

₇Toks maistas man koktus;

jis tarsi maistas ligonio.

₈O, kad mano prašymas būtų patenkintas

ir Dievas suteiktų, ko trokštu!

₉Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti,

duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti,

₁₀tai būtų man paguoda!

Džiaugčiausi net veriančiu skausmu,

nes neatmečiau Šventojo žodžių.

₁₁Kokios gi mano jėgos, kad galėčiau tai pakelti?

Kiek ilgai man gali užtekti kantrybės?

₁₂Nejau mano jėgos – akmens stiprumo,

o mano trapi prigimtis – žalvario?

₁₃Iš tikrųjų pats sau padėti negaliu,

man atimtos visos išgalės.

₁₄Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių,

ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne.

₁₅Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai,

išdžiūstantys per sausrą.

₁₆Tirpstančio sniego ir ledų jie būna prigrūsti,

₁₇bet kaitrai užėjus pranyksta,

kai karšta, pasitraukia iš savo vietos.

₁₈Karavanai suka iš kelio jų ieškodami,

klajoja ir pražūva dykumoje.

₁₉Karavanai iš Temos jų ieško,

vilkstinės iš Šebos jų viliasi.

₂₀Bet jie nusivilia, tuščiai tikėjęsi,

pasiekia tas vietas ir apstulbsta.

₂₁Tad tokie dabar man esate:

matote mano negandas, bet išsigandote.

₂₂Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’?

Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?

₂₃Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’?

Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’?

₂₄Mokykite mane, ir aš tylėsiu,

parodykite, kur mano suklysta.

₂₅Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai!

Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai?

₂₆Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams

ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais?

₂₇Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio

ir parduotumėte savo bičiulį.

₂₈Bet malonėkite pažvelgti į mane:

į akis jums nemeluosiu.

₂₉Prašyčiau pasvarstyti, kad nebūtų neteisybės;

apsvarstykite, aš vis dar teisus!

₃₀Argi mano liežuvis suktas?

Ar aš neatskiriu nelaimės, kai ją patiriu?